Ilgą laiką stebėtas spartus Lietuvos pragyvenimo lygio artėjimas prie Europos Sąjungos (ES) vidurkio pastaraisiais metais reikšmingai sulėtėjo (žr. 1 pav.). Anksčiau didžiąją artėjimo dalį lėmęs kilęs darbo našumas nustojo didėti 2022–2024 m. Tai atitinkamai darė įtaką vis dažnesniam viešoje erdvėje pasigirstančiam nuogąstavimui, kad dabartinis stabtelėjimas signalizuoja ne apie laikiną nuokrypį nuo augimo trajektorijos, o gilesnį našumo raidos išsekimą, keliantį grėsmę tolesniam pragyvenimo lygio artėjimui prie ES vidurkio.
Siekiant pagrįsti ar atmesti šiuos nuogąstavimus, šiame komentare analizuojama, kokie veiksniai lėmė pastarojo laikotarpio našumo kilimo sulėtėjimą ir kokios yra našumo raidos Lietuvoje perspektyvos.
Kasparas VasiliauskasLietuvos banko Ekonomikos departamento Makroekonomikos ir prognozavimo skyriaus vyresnysis ekonomistas
1 pav. Lietuvos pragyvenimo lygio (išreikšto kaip bendrojo vidaus produkto, tenkančio vienam gyventojui) ir ES vidurkio santykis (pakoreguota pagal perkamosios galios paritetą)
Šaltiniai: Eurostatas ir Lietuvos banko skaičiavimai.
Ekonominėje literatūroje našumo pokyčiai paprastai skirstomi į struktūrinius veiksnius ir ciklinius veiksnius. Struktūriniai veiksniai apibrėžia ekonomikos potencialą ir yra susiję su pagrindinių gamybos veiksnių – darbo ir kapitalo – raida, jų kokybe ir panaudojimo efektyvumu, o ciklinius veiksnius daugiausia veikia visuminė paklausa. Vis dėlto šis atskyrimas yra tik sąlyginis. Kadangi ilgasis laikotarpis tėra trumpų laikotarpių seka, ciklinė aplinka daro tiesioginį ir reikšmingą poveikį struktūriniam ekonomikos pagrindui. Tai aiškiai galima iliustruoti gamyklos pavyzdžiu: turima įranga, darbuotojai bei jų įgūdžiai ir gamybos organizavimo procesai rodo struktūrinį gamyklos pajėgumą pagaminti kuo daugiau aukštesnės kokybės produkcijos, o užsakymų skaičius – ciklinę gamyklos gaminių paklausą. Jei gamykla ilgą laiką dirba negaudama pakankamai užsakymų, vadovai atideda įrangos atnaujinimą, mažindami investicijas ir darbuotojų skaičių. Dėl to gamybos linijos pamažu pasensta, o pati gamykla ilgainiui praranda gebėjimą efektyviai ir kokybiškai gaminti1.
Remiantis tokiu našumo kaitos veiksnių išskaidymu, atlikta analizė2 rodo, kad didžioji dalis našumo augimo sulėtėjimo pastaraisiais metais daugiausia buvo nulemta ciklinių veiksnių (žr. 2 pav.). Šiuo laikotarpiu Lietuvos, kaip ir visos Europos, ekonomika patyrė daugybę sukrėtimų – rusijos karinė invazija į Ukrainą, energijos kainų sukrėtimas ir po jo sekusi griežtėjanti pinigų politika bei reikšmingai išaugęs neapibrėžtumas. Šių veiksnių visuma slopino ciklinį ekonomikos aktyvumą – Lietuvos eksportuotojų užsienio paklausa nedidėjo taip kaip anksčiau buvo įprasta ir kaip eksportuotojai galėjo tikėtis (žr. 3 pav.). Į vidaus rinką orientuoti gamintojai ir paslaugų teikėjai taip pat susidūrė su mažesne nei įprasta paklausa dėl lėčiau augusio vartojimo. Ir nors buvo sektorių, kurių pastarųjų metų negandos nepalietė (statybos sektoriaus darbų apimtis didėjo dėl reikšmingai išaugusių investicijų, informacinių technologijų sektoriaus – dėl sparčios plėtros užsienio rinkose), tačiau didžiosios dalies sektorių paklausa sumažėjo.
| 2 pav. Našumo raida ir kaitos veiksniai | 3 pav. Visuminės paklausos ir jos sudedamųjų dalių raida |
 |
 |
Šaltiniai: Eurostatas, Nyderlandų ekonominės politikos biuras ir Lietuvos banko skaičiavimai.
Sumažėjusi paklausa darė įtaką sumenkusiam gamybos veiksnių panaudojimui – tiek įmonių gamybos priemonės (kapitalas) buvo mažiau įveiklintos, tiek patys darbuotojai mažiau dirbo. Vis dėlto darbuotojų skaičius nebuvo mažinamas, investicijos taip pat nemažėjo. Tokia elgsena rodė, kad įmonės traktavo situaciją kaip laikiną: esant darbo jėgos trūkumui, darbuotojų atsisakyti nenorėta, o investicijų atidėjimas būtų daręs neigiamą įtaką konkurencingumui atsigavus paklausai. Tačiau tokia situacija reiškė, kad aritmetiškai našumas mažėjo – tam pačiam darbuotojų skaičiui ir dirbtų valandų skaičiui teko mažesnė sukuriama pridėtinė vertė.
2024 m. pamažu atsigaunant paklausai, vis daugiau gamybos pajėgumų buvo įveiklinama, o tai lėmė atsitiesiančią pridėtinę vertę ir atitinkamai nuosekliai atsigaunantį našumą. Naujausios Lietuvos banko prognozės rodo, kad 2025 m. pabaigoje ir 2026–2027 m. ciklinė situacija turėtų būti palanki ir pamažu artėti prie gamybos potencialo, o tai darys teigiamą įtaką našumui. 2025–2027 m. vidutinis metinis našumo augimas turėtų siekti apie 3 proc. ir iš esmės atitikti ilgalaikį augimo tempą, stebėtą nuo 2011 m.
Taigi, pastarųjų metų našumo raidos sulėtėjimas daugiausia buvo nulemtas ciklinių veiksnių, o prielaidų manyti, kad artimiausiu metu cikliniai veiksniai darys poveikį struktūriniam našumo raidos sumažėjimui, šiuo metu nėra.
Nors artimiausiu metu ciklinė aplinka bus palanki našumo raidai, vertinant ateities našumo augimo perspektyvas, taip pat svarbu įvertinti struktūrinių našumo veiksnių būklę, o ypač bendro gamybos veiksnių našumo (BGVN) (angl. viso faktoriaus produktyvumo) raidą. BGVN rodikliu matuojama ta našumo dalis, kurios negalima paaiškinti vien kapitalo ir darbo jėgos pokyčiais, todėl BGVN rodiklis parodo ekonomikos gebėjimą efektyviai panaudoti turimus išteklius. Šį efektyvumą lemia daugialypiai veiksniai – vadybinė kompetencija, žmogiškojo kapitalo būklė, viešosios infrastruktūros kokybė, inovacijų lygis, institucijų veiksmingumas ir kiti. Dėl to BGVN rodiklis dažnai laikomas apibendrinančiu matu, parodančiu ilgalaikę ekonomikos našumo pažangą, kurią lemia ne tik didesni ištekliai, bet ir efektyvesnis jų panaudojimas.
Istoriškai Lietuvoje BGVN sparčiai kilo, tačiau, pragyvenimo lygiui artėjant prie ES vidurkio, jo dinamika natūraliai lėtėjo (žr. 4 pav.). Pamažu gerėjant institucinei aplinkai, perėmus Vakarų įmonių valdyseną, pradėjus plėtoti modernias gamybos technologijas ir optimizavus gamybos procesus, lengvai pasiekiami BGVN didinimo vaisiai buvo iš lėto nuskinami, o tolesnis augimas tapo vis sudėtingesnis, prireikė didesnių pastangų ir inovacijų. 2022–2024 m. buvo stebima netgi neigiama BGVN raida. Vis dėlto dabartinio BGVN kritimo nereikėtų sureikšminti – BGVN, kaip ir bendrasis darbo našumas, Lietuvoje yra pakankamai cikliškas rodiklis (žr. 5 pav.).
| 4 pav. BGVN raida | 5 pav. Ryšys tarp BGVN ir pridėtinės vertės metinės raidos Lietuvoje |
.jpg) |
 |
Šaltiniai: Eurostatas ir Lietuvos banko skaičiavimai.
Ciklišką BGVN dinamiką iš dalies paaiškina olandų ekonomisto Petruso Verdoorno dėsnis, teigiantis, kad didesnė paklausa ir gamybos apimtis skatina technologinę pažangą ir atitinkamai našumo augimą. Remiantis šiuo dėsniu, kai ekonomika veikia didelės paklausos aplinkoje, įmonių gamybos procesai pamažu tampa efektyvesni: darbuotojų įgūdžiai gerėja dėl patirtinio mokymosi (mokymosi darant) (angl. mokymasis darant) procesų, įmonės, siekdamos patenkinti išaugusią paklausą, greičiau priima vadybinius sprendimus, diegia technologinius ir organizacinius tobulinimo procesus, efektyvina logistiką. Dėl to našumas kyla ne tik dėl geresnio sąnaudų paskirstymo, bet ir dėl realiojo efektyvumo prieaugio, kurį generuoja didelė paklausa.
Tai leidžia manyti, kad, gerėjant ciklinei situacijai Lietuvoje, BGVN vėl turėtų pradėti atsitiesti. Vis dėlto svarbu valdyti lūkesčius. Tikėtis, kad BGVN augimas sugrįš į itin spartų 2000–2007 m. tempą, nereikėtų. Lietuvai vis labiau priartėjus prie ES vidurkio, lengviausi našumo didinimo būdai jau yra panaudoti, todėl natūralu, kad ateityje našumas kils nuosaikiau. Tačiau tai nėra neigiama žinia. Priešingai, tai rodo, kad Lietuvos ekonomika pasiekė brandesnį plėtros etapą, kai tolesnė pažanga priklauso nebe nuo mechaninio vijimosi, o nuo gebėjimo kurti didesnę pridėtinę vertę, diegti inovacijas ir didinti ekonomikos efektyvumą.
Ekonominė branda reiškia ne tik pasiektą pažangą, bet ir didesnę atsakomybę. Šiuo metu nėra požymių, kad Lietuvos ekonomika susidurtų su sisteminėmis problemomis, tačiau ilgainiui augimui palaikyti neišvengiamai prireiks sudėtingesnių sprendimų. Sumenkęs konkurencingumas ir atitinkamai lėtesnis augimas apsunkintų galimybes finansuoti ilgalaikius iššūkius, susijusius su visuomenės senėjimu, viešųjų paslaugų poreikiu ir gyvenimo kokybės palaikymu. Todėl, nors dabartinė situacija tebėra palanki, būtent brandžios ekonomikos etape tampa ypač svarbu užtikrinti, kad ciklinis sulėtėjimas būtų laikinas, o struktūriniai veiksniai didėtų pakankamai tam, kad būtų kuriamos prielaidos tvariai gerovei ir ateities poreikiams finansuoti.
1Tokia situacija, kai laikinas paklausos sumažėjimas užsitęsia ir tai iš lėto mažina gamybos potencialą, vadinama neigiama histereze. Išsamiai histerezės reiškinį paaiškina Cerra, V., Fatas, A ir Saxena Sweta, C. (2020). Isterizė ir verslo ciklai. TVF darbo dokumentas 20/73prieinama čia.
2Atlikta analizė pagrįsta ECB teminio straipsnio (prieinamas čia) intarpe TFP augimo matavimas ir jo indėlis į darbo našumo augimą: pajėgumų panaudojimo apskaitos svarba pateikta metodika.
